Lietuvos istorija lėmė, kad turime ne vieną tautinę šventę, susijusią su valstybei reikšmingomis datomis kaip Nepriklausomybės paskelbimas ar atkūrimas po daugybės priespaudos metų. Kaip minime šias datas, ar turime tradicijų, kurios jungtų kelias kartas – apie tokių šventinių tradicijų svarbą vaikams ir jų kūrimą šeimoje pasakoja emocinės pagalbos platformos „Visipsichologai.lt“ psichologė Sonata Vizgaudienė.
Pasak psichologės, valstybinė šventė tampa svarbi, kai suvokiame jos prasmę ir turime asmeninį ryšį su minima data. Todėl nacionalinės šventės yra puiki proga prisiminti savo šaknis, šalies ir giminės istoriją, apie tai papasakoti vaikams ir drauge patirti, kad Lietuvą kuriame nuolat ir kartu.
„Tremtinių, partizanų, Lietuvos kariuomenės savanorių ar signatarų šeimose Vasario 16-oji vienaip ar kitaip tyliai būdavo minima net okupacijos metais, todėl su tokia atmintimi užaugę vaikai perduoda tai savo vaikams labai natūraliai – valstybės šventė yra ir asmeninė šventė. Jei jokių tautinių tradicijų šeimoje nepaveldėjote, galima jas pradėti kurti patiems. Ritualai padeda įsiminti ir kuria ryšius“, – teigia psichologė S. Vizgaudienė.
Ritualai, kuriantys šventę ir ryšį
Pasak psichologės, tautinės šventės neturi tokių griežtų, nusistovėjusių papročių, kaip kalendorinės ir religinės šventės, sutampančios su metų laikų ritmu ir turinčios gilias tradicijas bei papročius. Todėl minint valstybines šventes galima pasitelkti vaizduotę, improvizuoti ir prisitaikyti prie šeimos pomėgių. Pavyzdžiui, jei kasmet su vaikais šia proga gaminsite kokį nors įsimintiną, nebūtinai įmantrų patiekalą – kad ir tautinės vėliavos spalvų želė, lankysite muziejų, kopsite į piliakalnį ar drauge su kaimynais giedosite himną ir žaisite stalo žaidimus apie Lietuvą, tą dieną vaikai nuo mažens įsimins.
„Kuo mažesni vaikai, tuo lanksčiau ir noriau priima tėvų siūlomas veiklas. Jos Vasario 16-ąją gali būti vienos, Kovo 11-ąją ar Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną – kitos, bet kasmet pasikartojančios, jau iš anksto žinomos ir laukiamos. Vėliau paaugliams tos šeimos išvykos ar vaišės greičiausiai pažadins nostalgiją, kuri sustiprins ryšį ne tik su švente, bet ir su artimaisiais“, – pasakoja S. Vizgaudienė.
Ji pataria vaikams trumpai papasakoti apie minimą datą ir kasmet istoriją pakartoti, žinias praplečiant ir pagilinant. Labai vertinga apie praeitį kalbėti per savo giminės istoriją, net jei tiesioginių sąsajų su istorinėmis asmenybėmis ar įvykiais neturite. Galima kartu pavartyti senus šeimos nuotraukų albumus, prisiminti protėvius, jų darbus, o paskui paieškoti šiandienos Lietuvos žmonių pasiekimų, taip skatinant pažinti, džiaugtis ir didžiuotis savo šalimi.
„Vaikams paprastai patinka klausytis šaunių istorijų apie savo senelius ir prosenelius, be to – tai lyg priartina prie šalies įvykių ir padeda suvokti laisvės prasmę ir jos kainą. Tiesa, labai svarbu nepainioti tautiškumo su politika. Vaikų kritinis mąstymas nėra pakankamas, kad atskirtų griežtą kritiką, pasipiktinimą politikais, socialinėmis problemomis nuo požiūrio į savo prigimtinę šalį apskritai, į jos kultūrą, paveldą, istoriją. Todėl reikėtų vengti apibendrinimų ir labai aiškiai pasakyti, kuo didžiuojatės“, – aiškina psichologė.
Simbolių ir atributų svarba
Marius Tilmantas, lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ pirkimų departamento vadovas, pastebi, kad prieš visas valstybines šventes šokteli valstybinės atributikos paklausa, tačiau būtent Vasario 16-ajai žmonės ruošiasi intensyviausiai.
„Valstybinės atributikos asortimente turime visus metus – apie pusantro šimto prekių, nuo smulkių suvenyrų iki beveik dviejų metrų ilgio vėliavų. Likus kelioms dienoms iki šventės, aktyviai perkamos suvenyrinės vėliavėlės, tušinukai, ženkliukai ir aprangos detalės – tautinių spalvų šalikai, riešinės, pirštinės, kojinės, veido dažai. Vasario 16-osios išvakarėse ir šventės dieną daugiausiai įsigyjama įvairių dydžių vėliavų – tiek trispalvių, tiek istorinių vėliavų su Vyčiu“, – pirkėjų įpročius pastebi M. Tilmantas.
Pasak psichologės, vėliava, himnas ar kiti valstybę pristatantys simboliai taip pat sustiprina šventinę dvasią, nes tuomet galime viską įprasminti vaizdiniu ir suvokti įvairiomis formomis: per spalvą, formą, muziką. Atributika, pavyzdžiui, aprangos detalės, irgi turi prasmę.
„Juk smagu pasipuošus trispalve kepure ar pirštinėmis įsilieti į švenčiančią minią ir sutikti ten kitus panašius į save. Taip siunčiame žinutę, savotišką linkėjimą aplinkiniams ir sulaukiame atsakymo. Tuomet lengva pajusti, kaip auga bendrystės jausmas – lyg aikštėje per krepšinio varžybas. Beje, iškėlus trispalvę nebūtinai deklaruojama – „esu lietuvis“ pagal tautybę. Tai gali būti tiesiog pagarbos ženklas šaliai, kurioje gyvenama dabar ar su kuria sieja artimas ryšys, nors gimtoji kalba ir ne lietuvių. Simboliai valstybinių švenčių proga galėtų kurtį ryšį ir dialogą tarp visų šalies gyventojų, pagal kiekvieno norą ir poreikį įsitraukti“ – kalba S. Vizgaudienė.
